Sveiki,
Neseniai pradėjau mokytis groti gitara ir vienas dalykas patraukė dėmesį. Kodėl visi instrumentai yra pritaikyti 440Hz dažniui (Koncertinis A)? Šiaip atrodo keista, ypač kai kalbama apie klasikinę muziką. Juk Seniau lyg ir nebuvo tokio standarto ir daug muzikos (yra parašytos pagal kitokius koncertinius A (432Hz, 435Hz, 419Hz ir t.t.). Ar suprasti, kad tų kūrinių „teisingai“ pagroti lyg ir nebe išeina, nes nebeturime instrumentų ir tiunerių pritaikytų tokiems dažniams? Ir kodėl po karo visi taip vieningai persimetė prie 440Hz dažnio?

Neturėdamas ką geriau veikti, ėmiau naudotis google ir aptikau informacijos, pasakų, propagandos ir visokių kitokių įvairaus plauko rašliavų:
tema kažkokiam forume
dar vienas forumas
labiau skeptiškas forumas
šiek tiek konspiracijos ir raginimų grįžti prie 432Hz
Muzikos „mokslas“ arba matematiniai išvedžiojimai
dar daugiau agitacijų už 432Hz

Aukščiau pateiktuose nuorodose radau visko, nuo matematikos iki scenarijų spielbergo filmams dalykai, kaip iliuminati mus valdo, naciai jiems padeda, dnr „gydymas“, 432Hz pavers jus super žmogumi (super protingu, nuovokiu ir t.t.t.t.). Žmogaus fantazijoms nėra ribų, BET kelis dalykus vis tik priimu kaip faktus:
* 440Hz koncertinis A, kaip standartas mėgintas „prastumti“ net keletą kartų (Amerika, UK, etc), ir kiekvieną kartą kompozitorių atmestas, bet stebuklingais būdais vis tik patapęs ISO-16. (Ar neprimena kokio nors M$ OpenDocument?).
* Aukštesnis koncetinis A reiškia aukštesnį garsą (dideliuose operos namuose, nes aukštai balkonuose sėdintys svečiai gali gerai girdėti muziką), Daugiau streso dainininkams, reikia dainuoti aukščiau varginant/tempiant balso stygas, taip pat didesnį tempimą intrumentuose (atsiliepia muzikantų pirštams).
* Kultūrose neturinčiuose nieko bendro su vakarietišku pasauliu (kinai, indėnai, indai), šakninės natos vibruoja ~432-435Hz dažniu (!). Reikia manyti ne dėl matematinių ar mokslinių priežąsčių, o labiau dėl fakto, kad žmogui 432Hz dažnis yra natūralus/priimtinas.

Pats padariau eksperimentą ir panaudojęs AP Tuner programą, susiderinau savo gitarą 432Hz dažniui, pastebėjau, kad groti buvo kur kas maloniau, visiškai nejutau įtampos, kaip paprastai būna mokantis ką nors naujo. Tiesa intonacija pasirdė keistoka, ypač E ir Em skambėjo keistai, instrumentas gerokai greičiau išsiderino, bet čia įtarių jo dizainą skirtą darbui prie 440Hz. Svarbiausia - muzika atrodė šilta, labiau jausminga, bet neatmetu fakto, kad šitiek praskaitęs smegenus plaunančio pobūdžio informacijos, šie skirtumai puikiai galėjo būti ir įsivaizduoti.

Jokiais būdais neagituoju išmesti savo muzikos kolekcijos ar pervertinėti jos 432Hz dažniui ir juo labiau nepulkite daužyti turimų muzikos instrumentų :) Mano nuomonė liberalesnė. Galvoju, jeigu koncertinio A dažnis išties įtakoja muzikos charakteristikas, tai būtų logiška muzikantui pačiam pasirinkti, kokiam dažniui derinti savo instrumentus? Keista, kad norint gauti kitokiam, nei standartas dažniui pritaikytą instrumentą, reikia arba ieškoti instrumento senesnio nei ~70 metų arba ieškoti meistro, kuris pagamintų instrumentą pagal užsakymą. Ar 440Hz blogai? Gal, nežinau. Galvoju, jei muzika buvo parašyta 432Hz dažniui, tai groti ją prie 440Hz - blogai, nes tai jau nebe ta pati muzika, bet ir ne nauja.

Po visos šitos informacijos, pradėjau labiau vertinti klasikinės muzikos koncertus, kuriuose naudojami autentiški instrumentai:
* šiek tiek Mozart'o
* Pachelbel - canon in D original instruments
* Antonio Vivaldi: Concerto for two cellos

Bet įdomu, kur gauti tokios muzikos įrašų, nes youtube yra youtube :)